STRAIPSNIAI ir NAUJIENOS

SKLYPAS.LT VEIKLA IR PASLAUGOS:

 

-    Perkame visą nekilnojamąjį turtą, sklypus, namus ir butus.

-    Padedame parduoti arba mes patys nuperkame Jūsų turimą nekilnojamąjį turtą.

-    Teikiame konsultacijas visais žemės sklypų ir nekilnojamojo turto pirkimo ir pardavimo klausimais.

-    Patariame prieš perkant žemės sklypą ar kitą nekinojamąjį turtą.

-    Analizuojame inžinerinių tinklų projektavimo ir ateities planų galimybes.

-    Patariame žemės sklypų ar NT vertės nustatymu ir užsiimame sklypų, bei nekilnojamojo turto vertinimu.

-    Atliekame žemės sklypų kadastrinius (geodezinius) matavimus.

-    Paskirties keitimas iš žemės ūkio paskirties į namų valdą, komercinę ar kitą pasikrtį.

-    Organizuojame kelių sklypų sujungimą į didesnį sklypų masyvą.

-    Sutvarkome sklypo atidalinimą pagal užsakovo poreikius.

-    Patikriname perkamo žemės sklypo nuosavybės dokumentų autentiškumą ir teisėtumą.

-    Paruošiame visus dokumentus reikalingus žemės sklypo pardavimui.

-    Pirkimo-pardavimo atveju žemės sklypo nuosavybės dokumentai gali būti nesutvarkyti, o nuosavybė į sklypą neatkurta arba sklypas įkeistas su areštu, visa tai išspręsime mes!

 

 

SKLYPAS.LT 2015 METŲ APŽVALGA

Įvedus naujuosiu žemės ūkio pirkimo apribojimus, sklypų rinka 2015 metais sumažėjo labai neženkliai lyginant su 2014 metais, todėl tikimasi, kad 2016 metais sklypų pirkimo ir pardavimo sandorių skaičius padidės ir išlaikys tendencijas augti.

Tuo metu kiti srities ekspertai siūlo nepamiršti, kad nekilnojamojo turto klausimais egzistuoja dvi Lietuvos, o individualaus namo patrauklumą gali mažinti žemės kaina.

„Naujų butų statybos apimtys visos šalies mastu vos siekia istorines nepriklausomos Lietuvos žemumas, tuo metu individualių namų statyba išlaiko rekordines apimtis“, – tvirtina ekspertai.

Registrų centras skaičiuoja, kad šiuo metu Vilniuje parduodamiems 3 kv. m naujos statybos daugiabutyje tenka 1 kv. m individualaus namo ploto. Tačiau parduodamo individualaus namo parduodamo ploto augimo tendencija lenkia naujos statybos butų tendencijas.

Tuo metu regionuose ir rajonuose santykis yra atvirkštinis: pagal pardavimus 1 kv. m naujos statybos buto ploto tenka 3 kv. m parduoto individualaus namo ploto.

Taip pat individualių namų statybose įžvelgiama ir kita tendencija – mažėja jų plotas. Nuo krizės pradžios 2009 m. vidutinis naujai statomo individualaus namo plotas sumažėjo 24 kv. m ir pasiekė 155 kv. m.

Specialistai pastebi, kad vis dažniau statomi 100–130 kv. m ploto individualūs, blokuoti namai ar kotedžai. Jų kaina siekia apie 90 000 Eur.

Po krizės beveik trys ketvirtadaliai visų naujų butų yra statomi sostinėje Vilniuje ir tik maža dalis – kituose didmiesčiuose Kaune, Klaipėdoje ar Šiauliuose.

Mažesniuose miestuose Panevėžyje, Marijampolėje, Alytuje, Molėtuose, Ignalinoje, Zarasuose, Visagine, Utenoje, Rokiškyje, Pasvalyje, Pakruojyje, Ariogaloje ir t.t. daugiabučių statyti neapsimoka, nes naujos statybos buto kaina būtų panaši individualaus namo kainai, tad mažesnių miestų gyventojai renkasi geriau individualius namus.

Negalutiniais Registrų centro duomenimis, šių metų spalio mėnesį iš viso Lietuvoje įsigyta daugiau nei 10 tūkst. nekilnojamojo turto objektų. Tai – 7,4 proc. daugiau nei rugsėjį. Vis dėlto spalį parduotų nekilnojamojo turto skaičius buvo beveik 17 proc. mažesnis nei praėjusių metų spalį.

Individualių namų pardavimai spalio mėnesį buvo 7,1 proc. arba 63 vnt. didesni nei rugsėjo mėnesį. Tuo metu butų spalį parduota apie 3 proc. (78 vnt.) daugiau nei rugsėjį.

BENDROSIOS TEISINĖS NUOSTATOS SUSIJUSIOMS SU NEKILNOJAMUOJU TURTU

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.80 straipsnio pagrindu

Viešųjų pirkimų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 6 punktu nustatyta, jog šio įstatymo reikalavimai netaikomi žemei pirkti – žemės pirkimo, nuomos, teisių į ją įsigijimo tvarką nustato Vyriausybė. Pirkimo–pardavimo sutarties sudarymo metu galiojusio Vyriausybės 2003 m. birželio 25 d. nutarimu Nr. 841 patvirtinto Aprašo 5 punkte nustatyta, kad perkančioji organizacija, atitinkanti Viešųjų pirkimų įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 4 punktą, žemės, esamų pastatų ar kitų nekilnojamųjų daiktų pirkimus ar nuomą arba teisių į šiuos daiktus įsigijimus organizuoja pagal šios organizacijos reglamentuotą tvarką. Įmonės, kurioms netaikomos Aprašo nuostatos, pagal Viešųjų pirkimų įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 4 punktą laikomos tos, kurioms kompetentinga institucija suteikė specialiąją ar išimtinę teisę verstis kuria nors šio straipsnio 2 dalyje nurodyta veikla; specialiosios ar išimtinės teisės yra tokios teisės, kurias įstatymu ar kitais teisės aktais suteikė kompetentinga institucija vienai ar kelioms įmonėms verstis Viešųjų pirkimų įstatymo 70 straipsnio 2 dalyje nurodyta veika ir dėl to tai daro esminį poveikį kitų įmonių galimybei vykdyti tokią veiklą. Viena Viešųjų pirkimų įstatymo 2 dalyje aptariamų veiklų yra pašto paslaugų teikimas – šios paslaugos suprantamos taip, kaip apibrėžtos Pašto įstatyme. Pagal Pašto įstatymo 2 straipsnio 23 dalį Lietuvos paštas yra vienintelė įmonė, įpareigota teikti šalies teritorijoje universaliąsias pašto paslaugas. Pagal Pašto įstatymo 9 straipsnio nuostatą tam, kad būtų užtikrintas nenutrūkstamas universaliųjų pašto paslaugų teikimas, šių paslaugų teikėjui buvo rezervuotos vidaus korespondencijos siuntų, reklaminio pašto, gaunamų tarptautinių korespondencijų siuntų surinkimo, vežimo, pristatymo, įteikimo paslaugos, laikantis svorio ir kainų limito. Tai reiškia, kad atsakovui AB Lietuvos paštui ginčijamų sandorių sudarymo metu buvo suteiktos išimtinės teisės verstis universaliosiomis ir rezervuotomis pašto paslaugomis. Taigi tokia įmonė, kaip atitinkanti Viešųjų pirkimų įstatymo 70 straipsnio 1 dalies 4 punktą, žemę galėjo įsigyti pagal savo reglamentuotą tvarką. Byloje nustatyta, kad atsakovo AB Lietuvos pašto žemės įsigijimo procedūra atlikta pagal šios įmonės nustatytą tvarką, kuri nebūtinai turėjo sutapti su Apraše nurodyta tvarka. Dėl to apeliacinės instancijos teismo išvada, kad žemės pirkimo procedūra atlikta pažeidžiant imperatyviąsias teisės normas, pripažintina teisiškai nepagrįsta.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Generalinio prokuroro pavaduotojas v. AB Lietuvos paštas ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2013.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 1.82 straipsnio pagrindu

Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl šalių sudaryto žemės pirkimo–pardavimo sandorio negaliojimo CK 1.82 straipsnio pagrindu, atkreipė dėmesį į tai, kad sandorio šalis – atsakovas AB Lietuvos paštas – valstybės valdoma įmonė (visų jos akcijų savininkė – valstybė), kurios funkcijomis tenkinami viešieji interesai – bendrovė teikia universaliąsias, rezervuotąsias, kitas pašto, pasiuntinių, finansines paslaugas, vykdo kitą veiklą; jos tikslais įvardijamas pelno siekimas, racionalus bendrovės lėšų, turto bei kitų išteklių naudojimas, turtinių akcininko interesų užtikrinimas. Kadangi AB Lietuvos paštas, sudarydamas ginčijamo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandorį, kurio kaina – 17 381 400 Lt, siekė tenkinti ir viešąjį interesą (statyti įsigytame žemės sklype pašto pervežimo centrą pašto paslaugų teikimui užtikrinti), tai, siekdamas įvertinti, ar sandorio kaina nėra neprotingai didelė ir nesąžininga, kuri galėtų pažeisti šio juridinio asmens tikslus, apeliacinės instancijos teismas atliko žemės sklypo vertės analizę pagal byloje esančius duomenis, vertino juos kartu su šio nekilnojamojo turto retrospektyvinės vertinimo ekspertizės išvadomis, atsižvelgė į duomenis apie kasatoriaus BUAB ,,Skala“ išlaidas keičiant žemės sklypo paskirtį, taip pat į tai, žemės sklypas buvo įkeistas atsakovo BUAB ,,Skala“ prievolių vykdymui užtikrinti. Įvertinęs šias aplinkybes, taip pat kitos sandorio šalies nesąžiningumą, kolegija priėjo prie [kasacinio teismo vertinimu - pagrįstos] išvados, kad ginčijamo žemės sklypo pirkimo–pardavimo sandoris aiškiai nenaudingas AB Lietuvos paštui ir prieštarauja šio juridinio asmens veiklos tikslams, iškreipia sutarties šalių teisių ir pareigų pusiausvyrą, todėl viena sutarties šalių turėjo nepagrįstų turtinių praradimų.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Generalinio prokuroro pavaduotojas v. AB Lietuvos paštas ir kt., bylos Nr. 3K-3-536/2013.

ASMENYS

Dėl CK 2.126 straipsnio 2 dalies, reglamentuojančios ikiteisminę ginčo dėl juridinio asmens veiklos tvarką, aiškinimo ir taikymo

Remiantis CK 2.126 straipsnio 2 dalimi, pareiškimas teismui gali būti paduotas tik tuo atveju, jei prieš tai pareiškėjas kreipėsi į juridinį asmenį (juridinio asmens valdymo organą, jo narį) reikalaudamas nutraukti netinkamą veiklą ir suteikė protingumo kriterijus atitinkantį laikotarpį aplinkybėms pašalinti. Tokiu kreipimusi nelaikomas prašymas, kuriame nėra konkrečiai įvardyta netinkama veikla ar nesąžiningas pareigų vykdymas ir nenurodomi motyvai, kodėl veikla yra netinkama. Teisės aktų imperatyviai nenustatyta, kad ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka paduotas pareiškimas, jame nurodytos aplinkybės ir pareiškėjo reikalavimai turėtų visiškai sutapti su pareiškime teismui nurodytomis aplinkybėmis ir nurodytais reikalavimais. Pareiškimas, paduodamas ikiteismine ginčo nagrinėjimo tvarka, gali būti mažiau formalizuotas, jo esmė yra išvengti bylinėjimosi, pasiekti geranorišką sprendimą be teismo, todėl yra pakankama, kad iš tokio pareiškimo turinio jo adresatui taptų suprantami nurodomi jo veiklos trūkumai ir prašomi jų šalinimo būdai. Pareiškimas, paduodamas teismui, neturi iš esmės išplėsti nurodomų netinkamos veiklos aplinkybių ar reikalauti iš esmės naujų trūkumų šalinimo būdų, nes priešingu atveju tai reikštų naujo ginčo inicijavimą ir ikiteisminės ginčo nagrinėjimo tvarkos nesilaikymą. Tačiau nedideli neatitikimai, reikalavimų detalizavimas, jų išplėtimas, aplinkybių, kuriomis grindžiama netinkama veikla, konkretizavimas nelaikomi kliūtimi teisme inicijuoti juridinio asmens veiklos tyrimo bylą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio mėn. 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublika v. AB „Lietuvos dujos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-548/2013.

Dėl teismo įsitikinimo lygio, pakankamo norint pradėti juridinio asmens veiklos tyrimą

Juridinio asmens veiklos tyrimas pradedamas, jei teismui yra pagrindas manyti, kad juridinis asmuo, juridinio asmens valdymo organai ar jų nariai netinkamai veikė. Įstatymas nedetalizuoja sąvokų „yra pagrindas manyti“ ir „netinkamai veikė“ turinio. Įstatymo formuluotė „netinkamai veikė“ aiškintina taip, kad kaip juridinio asmens veiklos tyrimo pagrindas nurodomos netinkamos veiklos aplinkybės turi būti tokios, kurios iš esmės pažeistų mažumos akcininkų (narių, dalyvių) interesus ir trukdytų pasiekti juridinio asmens tikslus. Mažareikšmiai juridinio asmens (jo valdymo organo ar jo nario) veiklos trūkumai, net jei būtų rimtas pagrindas įtarti tokius trūkumus esant, nėra pagrindas pradėti juridinio asmens veiklos tyrimo procedūrą, nes suinteresuotas asmuo savo teises galėtų ginti kitomis (ekonomiškesnėmis) teisių gynimo priemonėmis. Įstatymo formuluotė „yra pagrindas manyti“ nereikalauja teismo įsitikinimo dėl juridinio asmens netinkamos veiklos. Teismas, pradėdamas tyrimą, neprivalo galutinai nustatyti, ar pareiškėjo nurodomos juridinio asmens, jo valdymo organo ar jo nario veiklos aplinkybės atitinka tikrovę, nes priešingu atveju prasmės netektų vėliau skiriamų ekspertų darbas (CK 2.127–2.128 straipsniai). Tačiau bet kokiu atveju juridinio asmens veiklos tyrimui turi būti pakankamas faktinis pagrindas tam, kad juridinio asmens veiklos tyrimas nebūtų pradedamas nesant įtarimų dėl netinkamos juridinio asmens veiklos. Teismas turi preliminariai įvertinti jam pateiktus įrodymus, patvirtinančius netinkamą juridinio asmens veiklą, tačiau neturi visapusiškai įsitikinti tokių įrodymų tikrumu, patikimumu, neprivalo pašalinti prieštaravimų tarp skirtingų įrodymų. Šioje stadijoje teismo atliekamas netinkamos veiklos aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų vertinimas yra skirtas atmesti aiškiai nepagrįstus, faktinio ir teisinio pagrindo neturinčius pareiškimus. Jei įvertinęs jam pateiktus duomenis teismas gali padaryti išvadą, kad yra pagrindas manyti, jog netinkama veikla buvo padaryta, juridinio asmens veiklos tyrimas pradedamas. Pažymėtina, kad blogėjantys ar neaiškūs juridinio asmens veiklos rezultatai iš tiesų gali būti vienu iš pagrindų įtarti netinkamą juridinio asmens veiklą, tačiau tai nereiškia, kad, juridiniam asmeniui nebloginant rezultatų ir juos atskleidžiant, juridinio asmens veikla besąlygiškai turi būti tinkama. Net ir pelningai veikiantis juridinis asmuo gali pažeisti mažumos dalyvių (akcininkų) interesus, juridinio asmens veikla taip pat gali būti neteisėta, pažeidžianti viešosios teisės normas ar visuomenės interesus, jo veiklos rezultatai galėtų būti dar geresni, o įstatymas neriboja galimybės tokio pobūdžio aplinkybes ištirti juridinio asmens veiklos tyrimo procese.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio mėn. 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublika v. AB „Lietuvos dujos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-548/2013.

Dėl teismo nutarties, kuria pradedamas juridinio asmens veiklos tyrimas, skundžiamumo

Teismo nutartis, kuria atsisakoma pradėti juridinio asmens veiklos tyrimą, galėtų būti vertinama kaip užkertanti kelią tolesnei juridinio asmens veiklos tyrimo bylos eigai, todėl būtų skundžiama CPK 334 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Tolesnės proceso eigos požiūriu teismo nutartis, kuria pradedamas juridinio asmens veiklos tyrimas, ne užkerta, o atvirkščiai, atveria kelią nagrinėti juridinio asmens veiklos tyrimo bylą. Vis dėlto, sprendžiant dėl tokios nutarties skundžiamumo, būtina atsižvelgti į tokios nutarties teisinę prigimtį, ją priimant vertinamas aplinkybes ir sukeliamus teisinius padarinius. Pažymėtina, kad dėl priimant nutartį pradėti juridinio asmens veiklos tyrimą vertinamų aplinkybių visumos, klausimo kompleksiškumo, reikšmės, sukeliamų teisinių padarinių, tokia nutartis gali būti skundžiama atskirai nuo teismo sprendimo apeliacine tvarka, o esant kasacijos pagrindams (CPK 346 straipsnio 2 dalis) – ir kasacine tvarka.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio mėn. 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Lietuvos Respublika v. AB „Lietuvos dujos“ ir kt., bylos Nr. 3K-3-548/2013.

Dėl akcininko teisės gauti informaciją apie bendrovės veiklą

Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) 18 straipsnio 1 dalies (redakcijos, galiojusios iki 2013 m. liepos 13 d.) nuostatos pagrįstos tuo, kad asmuo arba asmenų grupė, turinti akcijų, suteikiančių daugiau kaip 50 proc. balsų, yra didžiąją dalį įnašo bendrovės įstatiniam kapitalui suformuoti skyrę asmenys, jie, palyginti su kitais bendrovės akcininkais, prisiima daugiausia rizikos investuotomis lėšomis, todėl atitinkamai turi daugiausia teisių. Toks asmuo ar jų grupė gali nulemti pagrindinių bendrovės valdymo sprendimų priėmimą, todėl turi turėti teises, būtinas suteiktoms funkcijoms tinkamai įgyvendinti, įskaitant teisę gauti visą informaciją apie įmonę. Atitinkamai akcininkams, neturintiems akcijų daugumos, suteikiančios teisę priimti bendrovėje sprendimus, informacija apie bendrovę ribojama, siekiant užtikrinti bendrovės apsaugą nuo nesąžiningos konkurencijos. ABĮ 3 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad kiekvienas akcininkas bendrovėje turi tokias teises, kokias suteikia jam nuosavybės teise priklausančios bendrovės akcijos; esant toms pačioms aplinkybėms visi tos pačios klasės akcijų savininkai turi vienodas teises ir pareigas. Atsižvelgiant į šias įstatymo nuostatas, nė vienam akcininkui, turinčiam 50 proc. akcijų nėra pagrindo suteikti daugiau teisių nei kitam, turinčiam tokį pat kiekį tos pačios klasės akcijų, todėl jų, kaip akcininkų, teisės yra lygios. Formaliai aiškinant ABĮ 18 straipsnio 1 dalį darytina išvada, kad nė vienas akcininkas neturi teisės į visą informaciją apie įmonę, nes neturi įstatyme reikalaujamo akcijų kiekio – daugiau kaip 1/2 jų dalies, išskyrus tuos atvejus, kai susipažinti su visa informacija jie turi teisę pagal savo pareigas bendrovėje. Toks reglamentavimo aiškinimas ne tik nesudarytų sąlygų pasiekti teisės normos tikslo – užtikrinti įmonės interesų apsaugą, bet sukeltų didelių įmonės valdymo sunkumų ir lygias teises turinčių akcininkų teisių pažeidimą. Tais atvejais, kai vienas iš 50 proc. akcijų valdančių akcininkų dėl einamų pareigų bendrovėje turi teisę susipažinti su visa informacija, o kitas – ne, pažeidžiamas jų, kaip akcininkų, lygiateisiškumas, nes jie abu savo lėšomis lygiai dalyvavo suformuojant bendrovės įstatinį kapitalą, prisiimdami tokią pat riziką netekti investicijų nesėkmingos įmonės veiklos atveju, tačiau vienas iš jų faktiškai neturi lygių teisių, būtinų įmonės valdymui, o visas teises iš esmės įgyvendina vienas akcininkas. Kadangi sprendimams bendrovėje priimti būtina balsų dauguma, tai 50 proc. balsų nepakanka taigi būtini ne tik visa informacija apie įmonę disponuojančio, bet ir kito akcininko balsai. Šis kitas akcininkas sprendimui priimti turi remtis išsamia informacija apie įmonę. Negaudamas tokios informacijos, jis neturi galimybės suformuoti savo pozicijos sprendžiamais klausimais ir už juos balsuoti visuotiniame akcininkų susirinkime. Dar aiškiau nurodyto formalaus aiškinimo nepagrįstumas atsiskleidžia tuo atveju, kai nė vienas iš akcininkų, turinčių po 50 proc. akcijų, neina įmonėje pareigų, suteikiančių teisę susipažinti su visa informacija apie bendrovę. Tokioje situacijoje pritariant pirmosios instancijos teismo išdėstytam aiškinimui, reikėtų daryti išvadą, kad įmonės vadovas nė vienam akcininkui neturi teisės suteikti visos informacijos apie įmonę, todėl, šiems nesutariant ir nebendradarbiaujant, įmonė taptų iš esmės akcininkų nekontroliuojama. Atsižvelgiant į tai, kad įstatymo nuostatų, ribojančių konfidencialios informacijos suteikimą, tikslas – užtikrinti tokios informacijos apsaugą, suteikiant teisę ją gauti tik akcininkams, turintiems akcijų daugumą, spręstina, kad tais atvejais, kai tokios daugumos neturi nė vienas asmuo ar jų grupė, bet du akcininkai turi po 50 proc. bendrovės akcijų, jie abu turi teisę susipažinti su visa informacija apie bendrovę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje J. G. R. v. UAB „Renalvita“ ir V. S., bylos Nr. 3K-3-654/2013.

Dėl akcininko teisių

Remiantis Akcinių bendrovių įstatymo (toliau – ABĮ) nuostatomis akcijos savininkas yra identifikuojamas pagal įrašus atitinkamuose dokumentuose: nematerialios akcijos savininku laikomas asmuo, kurio vardu atidaryta asmeninė vertybinių popierių sąskaita, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, o materialios – tai akcijoje nurodytas asmuo (ABĮ 40 straipsnio 9, 10 dalys). Be to, remiantis ABĮ 411 straipsnyje įtvirtintu reikalavimu uždarojoje akcinėje bendrovėje turi būti sudaromas jos akcininkų sąrašas, kuris yra pateikiamas Juridinių asmenų registrų tvarkytojui. Byloje esančio 2010 m. rugsėjo 28 d. UAB „Lintera“ akcininkų sąrašo, kuris remiantis ABĮ 78 straipsnio 3 dalimi buvo pateiktas Juridinių asmenų registro tvarkytojui, duomenimis, UAB „Lintera“ akcininkai yra V. L. ir R. Č. Pažymėtina, kad būtent ABĮ reglamentuoja įmonių, kurių teisinės formos yra akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė, steigimą, valdymą, veiklą, akcininkų teises ir pareigas ir pan. (ABĮ 1 straipsnis). Dėl to ir vertinimas, kas yra uždarosios akcinės bendrovės akcininkai, atliekamas pagal ABĮ nuostatas. Akcijų ar dividendų priklausymas sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės teise nereiškia, kad jis yra akcininkas ABĮ prasme ir turi tiesioginę reikalavimo teisę bendrovei, šis priklausymas yra svarbus sutuoktinių tarpusavio prievolėms. Dėl to pagrįstai nuspręsta, kad sutuoktinis nėra akcininkas, ir kadangi sutuoktinių turtas nepadalytas, tai R. Č. ir V. L. sutuoktinės neturi savarankiškos teisės į dividendus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V. L. ir kt. prašymą išmokėti draudimo išmoką ir patikslinti BAB banko „Snoras“ kreditorių sąrašą bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-582/2013.

Dėl akcininko neturtinės teisės gauti informaciją apie bendrovės veiklą; dėl akcininkų sutarties aiškinimo

Akcininkai sutartyje apibrėžė, kokia informacija laikytina konfidencialia. Pagal akcininkų sutarties 13 punkto nuostatas – visi dokumentai ir kita informacija, kurią vienas akcininkas pateikia kitam akcininkui vykdydami šią sutartį, laikomi konfidencialiais ir turi būti naudojami tik tam tikslui, kuriam jie skirti; konfidencialumo įsipareigojimas netaikomas, jei informaciją privaloma atskleisti pagal imperatyvias taikytinų teisės aktų nuostatas. Be to, sutartyje nustatė, kad Bendrovės vadovas ir/arba kiti darbuotojai ir/arba akcininkai pasirūpina, kad Bendrovė leistų akcininkui, šiam pateikus pranešimą ir jo pageidaujamu laiku lankytis Bendrovėje ir tikrinti jos turtą, taip pat buhalterinės apskaitos knygas ir įrašus, aptarti Bendrovės reikalus, finansinę ir sąskaitų būklę su jos atsakingais darbuotojais (sutarties 6.7.2 punktas); kad Bendrovės vadovas ir (arba) kiti darbuotojai ir (arba) akcininkai užtikrins, kad Bendrovė pateiktų kiekvienam akcininkui Bendrovės audituotų ataskaitų kopijas, mėnesio ataskaitas pagal akcininko pateiktą formą (sutarties 6.7.3-6.7.4 punktai). Pažymėtina, kad bylą nagrinėję teismai pagrįstai sprendė, kad akcininkai sutartyje nesusitarė dėl neribotos informacijos apie įmonės veiklą atskleidimo įmonės akcininkui. Kasatoriaus teigimas, kad po akcininkų sutarties sudarymo visiems akcininkams buvo leista susipažinti su visa informacija apie Bendrovę, nėra pagrįsta jokiais bylos duomenimis, tokia nuostata nėra konstatuota teismų sprendimuose, o kasaciniame skunde teisės taikymo aspektu nekeliamas klausimas dėl įrodymų netinkamo vertinimo. Akcininkų sutarties 2 punkte apibrėžtas sutarties tikslas, kurio 2.1 punkte, be kita ko, nustatyta, kad pagrindinis šios sutarties tikslas – organizuoti Bendrovės valdymo struktūrą, koordinuoti Bendrovės veiklos ir valdymo sprendimų priėmimą, taip pat susitarti dėl Bendrovės akcijų perleidimo tvarkos bei kitus tarpusavio įsipareigojimus, o sutarties 12 punkte nustatyta, kad akcininkui iš esmės pažeidusiam šioje sutartyje įtvirtintą įsipareigojimą , sutartį pažeidęs akcininkas privalo sumokėti nukentėjusiajam akcininkui po 50 000 Lt baudą kiekvieno tokio pažeidimo atveju arba atlyginti nuostolius, kuriuos patyrė nukentėjęs akcininkas. Kasacinio teismo požiūriu, apeliacinės instancijos teismas pagrįstai sprendė, jog aptarta sutarties nuostata dėl baudos skyrimo negali būti taikoma atsakovui D. K. , nes byloje nėra konstatuota, kad šis akcininkas būtų iš esmės pažeidęs sutartinius įsipareigojimus.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. L v. D. K., UAB ,,Timber group“, bylos Nr. 3K-3-594/2013.

Dėl žalos kaip bendrovės vadovo civilinės atsakomybės pagrindo įrodinėjimo apskaitos dokumentais

Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį žala gali būti padaryta turto netekimu, todėl ir žala bendrovei gali būti padaryta dėl turto, kuris buvo bendrovės vadovo žinioje, netekimo. Šis faktas turi būti patvirtinamas įrodymais, kad turtas įmonėje buvo, bet jo neliko, taip pat nėra to turto ekvivalento, jeigu pagal aplinkybes jis turėtų būti. Įmonės turtas yra apskaitomas pagal apskaitos dokumentus, todėl turto turėjimas ir netekimas gali būti įrodinėjamas apskaitos dokumentais. Jais turi būti patikimai patvirtinamas turto turėjimo faktas. Vienas iš apskaitos dokumentų yra įrašai Didžiojoje knygoje, tačiau juos vertinant kaip įrodymus turi būti įvertinta jų kilmė ir įrodomoji galia. Pagal Buhalterinės apskaitos įstatymo 2 straipsnio 2 dalį Didžioji knyga yra apskaitos registras, kuriame yra apibendrinti ūkinių operacijų ir įvykių suvestiniai duomenys. Šie įrašai daromi pagal apskaitos dokumentus (Buhalterinės apskaitos įstatymo 13 straipsnio 3 dalis). Taigi įrašai Didžiojoje knygoje yra išvestiniai faktiniai duomenys, jie atspindi buhalterinės apskaitos faktus, bet tiesiogiai nepatvirtina faktinės turto būklės, jo egzistavimo natūra fakto. Atsižvelgiant į tokią įrašų Didžiojoje knygoje prigimtį ir paskirtį, vertintina, kad vien Didžiosios knygos įrašai gali būti nepakankami patvirtinti faktui, jog turtas tam tikru metu buvo bendrovėje, nors jis buhalterinėje apskaitoje pagal dokumentus užfiksuotas. Nagrinėjamoje byloje įrodinėjant konkretaus turto priklausymą bendrovei ir žalos padarymą jo netekimu pateikiamas įrašas bendrovės Didžiojoje knygoje. Jis nepatvirtintas išsamiais ūkinių operacijų ar įvykių dokumentais, tai yra suvestiniai, o ne detalūs konkrečių objektų duomenys. Įrašas Didžiojoje knygoje įrodo buhalterinės apskaitos būklę tam tikru metu, bet neįrodo faktinio turto buvimo. O byloje esantys turto perleidimo dokumentai patvirtina konkrečių nebaigtos statybos objektų perleidimo faktus 2006–2007 metais. Ieškovas nepateikė įrodymų dėl jokios kitos nebaigtos gamybos, išskyrus nurodytą 2006 m. gruodžio 31 d. nebaigtos statybos akte. Įrodymai dėl vėliau atliktų darbų nebaigtos statybos objektuose yra neišsamūs ir nedetalūs, todėl neturi pakankamos įrodomosios galios.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BAUB „IBCA trobos“ (teisių perėmėjas – M. D.) v. A. G., bylos Nr. 3K-3-610/2013.

Dėl juridinio asmens vadovų civilinės atsakomybės rūšies

Apeliacinės instancijos teismas sprendė, kad žala atsirado dėl abiejų kasatorių G. R. ir V. P. kaltės. Teismai nepagrįstai neatsižvelgė į byloje nustatytą faktinę aplinkybę – kasatorių G. R. ir V. P. buvimo juridinio asmens vadovais laikotarpius, konkrečių veiksmų, dėl kurių kilo žala, atlikimo laiką ir sąlygas, taip pat kitas reikšmingas aplinkybes. Teismai turėjo atsižvelgti į tai, kad G. R. buvo vadovu iki 2003 m. gegužės 7 d., vėliau juo tapo V. P. . Taigi G. R. negali būti laikomas atsakingas už vėlesnius neteisėtus juridinio asmens veiksmus, tarp jų – neteisėtą 2004 m. birželio 8 d. PVM sąskaitos faktūros įtraukimą į buhalterinę apskaitą. Kad būtų nustatyta V. P. civilinės atsakomybės rūšis ir dydis, būtina nustatyti faktines aplinkybes: ar jis nuo tapimo įmonės vadovu momento laikėsi pareigos elgtis rūpestingai, atidžiai ir apdairiai, kokie jo veiksmai ir kaip lėmė žalos ieškovui atsiradimą ar jos padidėjimą, kiek tai susiję su mokestine nepriemoka dėl neteisėtai apskaitytos ūkinės operacijos pagal 2003 m. kovo 27 d. PVM sąskaitą faktūrą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Toirenta“ v. G. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-624/2013.

Dėl žalos, pasireiškusios mokesčių ir baudų sumokėjimu valstybei

Sandoriais, sudarytais su bendrove, kuri nevykdė jokios veiklos ir jokių prekių, paslaugų ar darbų ieškovui realiai neteikė ir neatliko, ieškovas iš esmės sumažino valstybei mokėtinus pridėtinės vertės bei pelno mokesčius. Jei ne šie fiktyvūs sandoriai, ieškovas, kaip ir bet kuris kitas ūkio subjektas, turintis mokestines pareigas valstybei, būtų turėjęs mokėti didesnius mokesčius, todėl visiškai pagrįsta teigti, kad aptariami sandoriai leido ieškovui neteisėtai gauti naudą. Taigi vėlesnis įpareigojimas sumokėti neteisėtai išvengtus mokesčius valstybei negali būti laikomas ieškovo žala CK6.249 straipsnio 1 dalies prasme. Pripažinus priešingai, ieškovo mokestinė pareiga nepagrįstai būtų perkeliama jo vadovams ar dalyviams. Taigi pirmosios instancijos teismas teisėtai konstatavo, kad atsakovai [juridinio asmens vadovai] nėra ir negali būti atsakingi dėl nesumokėtų mokesčių valstybei, nes, nepriklausomai nuo jų veiksmų, ieškovas būtų turėjęs pareigą sumokėti šiuos mokesčius. Ieškovo patirta žala laikytina paskirtos baudos ir delspinigiai, apskaičiuoti už ne laiku aptariamų mokesčių sumokėjimą. Jei ne fiktyvūs sandoriai, tokie mokesčiai turėjo ir galėjo būti sumokėti laiku. Baudų ir delspinigių atsiradimą lėmė neteisėti kasatorių veiksmai, todėl tai turėtų būti laikoma ieškovo žala.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 28 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Toirenta“ v. G. R. ir kt., bylos Nr. 3K-3-624/2013.

ŠEIMOS TEISĖ

Dėl išlaikymo vaikui dydžio

Vaiko poreikių vertinimas yra būtina sąlyga ne tik nustatant, bet ir keičiant išlaikymo vaikui dydį. Nors kasacinis teismas yra ne vienoje byloje pasisakęs, kad, vaikams augant, jų poreikiai didėja, tačiau tai nereiškia, kad konkrečioje byloje neturi būti įrodinėjami pasikeitę vaiko poreikiai vien dėl to, kad vaikas paaugo. Vaiko individualūs poreikiai priklauso nuo daug įvairių aplinkybių (vaiko sveikata, jam reikalinga priežiūra, ugdymas ir t. t.), todėl vien tai, kad vaikas yra didesnis, nesuponuoja išvados, kad ir vaiko poreikiai yra didesni, kiekvienu atveju turi būti vertinamos visos konkrečios bylos faktinės aplinkybės (pavyzdžiui, didesniam geros sveikatos vaikui nėra reikalingos papildomos vaiko priežiūros išlaidos, tačiau jam gali būti reikalinga didesnė asmeninė gyvenamoji erdvė).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. B. v. G. B., bylos Nr. 3K-3-534/2013.

Dėl įrodymų, patvirtinančių asmens tėvystę

Pagrindine įrodinėjimo priemone tėvystės nustatymo bylose laikoma DNR ekspertizės išvada, kuri yra tiesioginis tėvystės įrodymas, o kitos įrodinėjimo priemonės reikšmingos tiek, kiek jos gali padėti susiformuoti teismo vidinį įsitikinimą dėl asmens buvimo vaiko tėvu. Netiesioginių įrodymų visuma taip pat gali sukelti teismo abejonę dėl DNR ekspertizės išvados patikimumo, ir tokiu atveju atsiranda pagrindas svarstyti dėl tolesnių mokslinių įrodymų rinkimo, kurie galėtų patvirtinti arba paneigti pirminės DNR ekspertizės išvadas. Nagrinėjamoje byloje teismai išvadą apie tėvystės egzistavimą padarė remdamiesi ne tik tiesioginiais įrodymais – DNR ekspertizės išvada, bet ir netiesioginiais įrodymais, tėvystės nustatymo bylose didelę reikšmę vaidinančiais įrodomaisiais faktais: ieškovė ir atsakovas ilgą laiką gyveno kartu (aplinkybė, kada tiksliai šalys nutraukė intymų bendravimą, nebuvo įrodyta, todėl svarbus tik pats tiek ieškovės, tiek atsakovo pripažintas faktas, kad pora turėjo ilgalaikius pastovius tarpusavio ryšius), atsakovui nustatyta nevaisingumo diagnozė nepaneigia net ir menkiausios galimybės atsakovui būti vaiko biologiniu tėvu natūraliu būdu. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad atsakovo pateikiami įrodymai apie jo nevaisingumą apeliacinės instancijos teismo buvo pakankamai detaliai ištirti. Vilniaus apygardos teismas žodinio proceso metu kvietė liudyti DNR tyrimą atlikusias ekspertes, kurios patvirtino, kad asmens vaisingumo veiksniai DNR tyrimo rezultatams neturi jokios įtakos, kad buvo atliktas papildomas berniuko tyrimas, tiriant Y chromosomą, kuria tėvas perduoda savo genetinę informaciją vaikui, ir tai leido daryti pagrįstą DNR ekspertizės išvadą, kad T. V. yra M. J. tėvas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. J. v. T. V., bylos Nr. 3K-3-558/2013.

Dėl šeimos turto teisinio režimo ir nuosavybės teisės į šeimos turtą atskirumo

Šeimos turto teisinis režimas reiškia išimtinai jo naudojimo, valdymo ir disponavimo apribojimus, būtinus pagrindiniams šeimos materialiojo gyvenimo poreikiams užtikrinti, ir nėra susijęs su sutuoktinių nuosavybės teise į turtą. Turto tapimas šeimos turtu ar šeimos turto teisinio režimo pabaiga pagal įstatyme įtvirtintą reglamentavimą nereiškia nuosavybės teisės į jį pasikeitimo. Šiuo šeimos turto teisinio režimo ir nuosavybės teisės į jį atskirumo principu turi vadovautis teismai, spręsdami ginčus dėl sutuoktinių turto padalijimo, be kita ko, jis reiškia tai, kad turto, pripažinto šeimos turtu, įgijimo išlaidos turi būti vertinamos pagal sutuoktinių nuosavybės teisę į turtą reglamentuojančias teisės normas, atsižvelgiant į tai, kurio iš sutuoktinių (ar abiejų) nuosavybe įgytas turtas tapo. Nagrinėjamu atveju teismų nustatyta ir kasaciniame procese nekvestionuojama, kad, pirma, ginčo objektu esantis butas yra asmeninė ieškovės nuosavybė, antra, jam įsigyti buvo panaudota 32 590 Lt lėšų, priklausiusių sutuoktiniams bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Po santuokos nutraukimo ginčo butas liko ieškovės nuosavybė, todėl kasatorius turi teisę į ½ dalies bendrų lėšų, panaudotų ieškovės butui įgyti, kompensavimą CK3.98 straipsnio 3 dalies, kurioje nustatyta, kad kiekvienas sutuoktinis privalo kompensuoti kitam sutuoktiniui bendrosios jungtinės nuosavybės sumažėjimą, jeigu jis bendrą turtą naudojo tikslams, nesusijusiems su CK3.109 straipsnyje nustatytų prievolių vykdymu, išskyrus atvejus, kai jis įrodo, kad turtas buvo panaudotas šeimos poreikiams tenkinti, pagrindu. Dėl šeimos turto teisinio režimo ir nuosavybės teisės į jį atskirumo, išlaidos ieškovės butui įgyti negali būti pripažįstamos šeimų poreikių tenkinimo išlaidomis CK3.98 straipsnio 3 dalies prasme, todėl kompensuotinos.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. J. v. V. R. A., bylos Nr. 3K-3-571/2013.

Dėl CK 3.67 straipsnio 1 dalies ir 3.88 straipsnio 2 dalies aiškinimo ir taikymo

CK 3.67 straipsnis reglamentuoja, nuo kurio momento santuokos nutraukimas sukelia teisinius padarinius sutuoktinių turtinėms teisėms. Santuokos nutraukimo teisiniai padariniai paprastai atsiranda nuo bylos dėl santuokos nutraukimo iškėlimo, bet teismas turi teisę nuspręsti, kad šie padariniai atsiranda nuo tos dienos, kai sutuoktiniai faktiškai nustojo kartu gyventi. Šioje normoje nustatyti padariniai taikomi priklausomai nuo teismo nustatytų aplinkybių ir jų kvalifikavimo pagal CK 3.67 straipsnio 1 ar 2 dalį. Santuokos nutraukimo bylos iškėlimas savaime nereiškia, kad būtent nuo to momento sutuoktiniai nustoja kartu gyventi. Faktinė aplinkybė, kad sutuoktiniai nustojo kartu gyventi, kaip santuokos iširimo požymis, sudarantis pagrindą ją nutraukti, pasireiškia, jei netvarkomas bendras ūkis ir negyvenamas santuokinis gyvenimas (CK 3.53 straipsnio 1, 2 dalys). Vien gyvenimas bendroje ar vienam iš sutuoktinių priklausančioje vienoje patalpoje nepatvirtina sutuoktinių gyvenimo kartu aplinkybės. Ji suprantama kaip gyvenimas bendrai rūpinantis buities, ūkio, vaikų priežiūros, jų ir tarpusavio išlaikymo, kitais reikalais. Pažymėtina, kad nustojimo sutuoktiniams tvarkyti bendrą ūkį momentas, nustatytinas santuokos nutraukimo byloje, yra svarbus sprendžiant klausimą dėl kasatorės darbo užmokesčio priskyrimo bendrajai jungtinei sutuoktinių nuosavybei. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad, remiantis pirmiau nurodytais kasacinio teismo išaiškinimais bei materialiosios teisės normomis, tik iki bendro ūkio tvarkymo pabaigos gautam darbo užmokesčiui gali būti taikoma CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtinta prezumpcija.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal UAB „Šebsta“ ir T. K. prašymus nustatyti skolininko turto, esančio bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe, dalį, bylos Nr. 3K-3-599/2013.

Dėl išlaikymo ir jo įsiskolinimo priteisimo nepilnamečiam vaikui, nuginčijus tėvystę ir nustačius kito asmens tėvystę

Tais atvejais, kai yra nuginčijama tėvystė ir nustatoma kito asmens tėvystė, sprendžiant vaiko išlaikymo klausimą svarbu nustatyti, ar iki pasikeičiant tėvystei vaiko teisė į išlaikymą buvo užtikrinta tinkamai. CK 3.200 straipsnyje nustatyta, kad išlaikymas priteisiamas nuo teisės į išlaikymą atsiradimo dienos. Kaip pažymėta pirmiau, vaiko teisė į išlaikymą atsiranda nuo jo gimimo momento, todėl jeigu byloje nėra duomenų apie tai, kad vaiko tėvu įrašytas asmuo materialiai nesirūpino vaiku, t. y. vaikui išlaikymą teikė abu įstatymų nustatyta tvarka vaiko tėvais įrašyti asmenys, tai vaiko teisė gauti išlaikymą iki pasikeičiant tėvystei nebuvo pažeista. Tokiu būdu nuginčijus tėvystę ir nustačius ją kitam asmeniui, šiam pareiga išlaikyti vaiką atsiranda nuo to momento, kai galima konstatuoti, kad vaiko teisė į išlaikymą nėra užtikrinama tinkamai. Vadinasi, išlaikymo įsiskolinimas gali būti išieškomas taip pat tik tuo atveju, jei bus nustatyta, kad iki pasikeičiant tėvystei tėvu buvęs įrašytas asmuo, kuris nėra vaiko biologinis tėvas, materialiai nesirūpino vaiku. Išlaikymo įsiskolinimas gali būti priteisiamas ne ilgiau kaip už trejus metus iki ieškinio pareiškimo dienos (CK 3.200 straipsnis). Priešingu atveju priteisti vaikui įsiskolinimą už išlaikymą iš kito asmens, kuris nuginčijus išlaikymą teikusio asmens tėvystę nustatomas vaiko tėvu, nėra pagrindo. Kasacinis teismas nesutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad aplinkybė, jog vaikas nuo pat gimimo buvo išlaikomas vaiko motinos sutuoktinio, kuris faktiškai nebuvo vaiko tėvas, neturi teisinės reikšmės byloje ir atsižvelgdama į tai konstatuoja, kad žemesnės instancijos teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 3.200 straipsnį ir V. R. nepriteistinas išlaikymo įsiskolinimas vaikui.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. K. v. S. K., V. R., bylos Nr. 3K-3-596/2013.

Dėl CK 3.77 straipsnio 4 dalies aiškinimo ir taikymo

Sutuoktinis, kuris nėra kaltas dėl gyvenimo skyrium, turi teisę reikalauti, kad gyvenimo skyrium teisiniai padariniai būtų taikomi nuo tos dienos, kai sutuoktiniai faktiškai pradėjo gyventi skyrium (CK 3.77 straipsnio 4 dalis). Kasatorė, pareikšdama teisme ieškinį, prašė pripažinti atsakovo asmeninėmis prievolėmis tas prievoles, kurios atsirado nuo gyvenimo skyrium dienos, taip pat pripažinti atsakovą kaltu dėl gyvenimo skyrium. Taigi, esant ieškinyje nurodytam kasatorės prašymui, teismas turėjo pasisakyti dėl pirmiau išvardytų padarinių taikymo. Pažymėtina, kad byloje yra nustatytos teisiškai reikšmingos aplinkybės, duodančios pagrindą prievolę kreditoriui K. S. kvalifikuoti asmenine atsakovo prievole: 1) paskolos sutartis su kreditoriumi sudaryta 2010 m. balandžio 1 d.; 2) teismo sprendimu separacija nustatyta nuo 2010 m. sausio 1 d., 3) kaltu dėl gyvenimo skyrium pripažintas atsakovas. Pažymėtina ir tai, kad pats kreditorius nėra pareiškęs reikalavimo pripažinti paskolos sutarties pagrindu atsiradusį atsakovo skolinį įsipareigojimą bendrąja sutuoktinių prievole.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-619/2013.

Dėl sutuoktinių prievolių pobūdžio

Individualią veiklą pagal pažymą plėtojantys asmenys privalomai draudžiami pensijų socialiniu draudimu pagrindinei ir papildomai pensijos dalims. Sveikatos draudimo įstatymo nustatyta tvarka šie asmenys moka privalomojo sveikatos draudimo įmokas (Sveikatos draudimo įstatymo 17 straipsnio 4 dalis). Atsakovo, kaip asmens, besiverčiančio individualia veikla pagal pažymą, prievolė sumokėti socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas yra atsiradusi įstatymo pagrindu, todėl jis yra mokesčių mokėtojas, o jo prievolė VSDFV Kauno skyriui – mokestinė prievolė (Mokesčių administravimo įstatymo 2 straipsnio 16, 19 dalys, 13 straipsnio 13, 19 punktas). Konstatuotina, kad įstatymo pagrindu atsiradusi asmens pareiga sumokėti socialinio draudimo ir privalomojo sveikatos draudimo įmokas yra mokestinė prievolė, susijusi su mokesčio mokėtojo asmeniu, todėl laikytina asmenine to sutuoktinio, kuriam ši pareiga kyla pagal įstatymą, prievole. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino CK 3.109 straipsnio nuostatas ir padarė nepagrįstą išvadą, kad ši prievolė yra solidarioji sutuoktinių prievolė. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad teismas nepagrįstai nurodė, jog prievolė VSDFV Kauno skyriui kilo iš atsakovo individualios įmonės veiklos. Byloje nėra jokių duomenų, kad atsakovas būtų įstatymo nustatyta tvarka įsteigęs juridinį asmenį – individualią įmonę. Atsakovas verčiasi individualia veikla, atitinkančia Gyventojų pajamų mokesčio įstatymo 2 straipsnio 7 dalyje įtvirtintą reglamentavimą.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. G. v. A. G., bylos Nr. 3K-3-619/2013.

DAIKTINĖ TEISĖ

Dėl daugiabučio namo butų ir kitų patalpų savininkų pareigų, susijusių su bendrojo naudojimo objektų valdymu ir priežiūra

Byloje kilo ginčas dėl namo bendrojo naudojimo objektų administratoriaus civilinės atsakomybės už žalą, kilusią dėl netvarkingos stogo dangos vandeniui užliejus patalpas, kai butų ir kitų patalpų savininkai yra priėmę sprendimą nevykdyti namo stogo remonto. Sisteminis CK 4.83 straipsnio aiškinimas leidžia daryti išvadą, jog ši norma reguliuoja bendraturčių savitarpio teises ir pareigas, įpareigodama bendraturtį prisidėti prie daugumos savininkų sprendimu valdomų bendrojo naudojimo objektų priežiūros ir įvardydama išimtinius atvejus, kada jis nuo tokios pareigos atleidžiamas. Taigi CK 4.83 straipsnio 4 dalis nustato bendraturčių pareigos atlyginti namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros išlaidas apimtis. Ji taikytina tais atvejais, kai kyla bendraturčių (kartu ir kitų su jais sutartiniais santykiais susijusių subjektų) ginčai dėl šių pareigos apmokėti turėtas išlaidas. Vien tai, kad, remdamasis CK 4.83 straipsnio 4 dalimi, inter alia namo administratorius gali reikalauti bendraturčio sumokėti atliekant darbus, skirtus privalomiesiems reikalavimams užtikrinti, patirtas išlaidas, nesudaro pagrindo šios normos laikyti nustatančia pareigą namo administratoriui atlikti namo bendrojo naudojimo objektų priežiūros darbus, jeigu jie nėra privalomieji. Įvertinęs ekspertizės ir apžiūros aktus apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad ekspertizės akte rekomenduojami atlikti darbai nelaikytini privalomaisiais statinio reikalavimais, kuriuos administratorius privalėtų vykdyti be bendraturčių sutikimo, jie priskirtini statinio paprastajam remontui, pažymėjo, jog apžiūros akte nenustatyta kritinė stogo būklė, galima avarijos grėsmė, kuri leistų atlikti bendrojo naudojimo objektų remonto darbus nesilaikant STR 1.12.05:2002 nurodytų procedūrų ir nesant butų ir kitų patalpų savininkų sprendimo (Statybos įstatymo 25 straipsnis). Konstatavus, kad nagrinėjamos bylos aplinkybių kontekste namo (duomenys neskelbtini), stogo remontas nepriskirtinas privalomiesiems reikalavimams, t. y. nebuvo tokios būklės, kuri neatitiktų STR 1.12.05:2002 reikalavimų stogo, kaip statinio elemento, būklės ir dėl to esmingai ribotų statinio naudojimą, atmestini kasacinio skundo argumentai, kad, net ir bendraturčiams nepritarus stogo remonto darbams, atsakovas privalėjo juos atlikti be gyventojų sutikimo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje R. P. v. UAB „Žaidas“, bylos Nr. 3K-3-612/2013.

PAVELDĖJIMO TEISĖ

Dėl notaro veiksmų išduodant nuosavybės teisės liudijimus į dalį sutuoktinių bendro turto, kai to prašo pergyvenusysis sutuoktinis

Byloje nustatyta, kad notarė pagal pergyvenusiojo sutuoktinio J. K. prašymą išdavė nuosavybės teisės liudijimą į mirusiosios sutuoktinės vardu bankuose esančių lėšų jam tenkančią dalį, nepatikrinusi, ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausiusių lėšų bankuose nėra pergyvenusiojo sutuoktinio vardu. Notarė, tinkamai nurodydama pergyvenusiajam sutuoktiniui tenkančią dalį, t. y. pusę bendro turto, išduotame nuosavybės teisės liudijime nenurodė visų šių sutuoktinių santuokoje įgytų lėšų. Vadovaujantis nuosavybės teisės liudijimo, išduoto J. K., teisėtumo prezumpcija, jam mirus, kol nenuginčytas liudijimas ar jo dalis, neatsirado teisinio pagrindo keisti paveldimo turto ar turtinių teisių apimtį, kuri buvo J. K. mirties dieną. Mirus pergyvenusiajam sutuoktiniui, neatsiranda teisinio pagrindo dar kartą nustatinėti dalis sutuoktinių turte, nes tos dalys turi būti nustatytos ne ginčo ar ginčo tvarka po vieno iš sutuoktinių mirties. Įstatyme nenumatyta galimybės ne ginčo tvarka, t. y. pas notarą nustatinėti dalis dar kartą – mirus abiem sutuoktiniams. Atsakovo prašymo nustatyti jo mirusiai motinai tenkančią dalį bendrame jos ir J. K. turte notarė neturėjo tenkinti, nes tokių veiksmų atlikimui nebuvo teisinio pagrindo. Nuosavybės teisės liudijimas į dalį bendrame turte yra kitokią teisinę reikšmę turintis dokumentas nei paveldėjimo teisės liudijimas. Juo patvirtinama pergyvenusiojo asmens dalis bendrame turte, todėl tol, kol šis dokumentas nenuginčytas, negalima teigti, kad to turto apimtis yra kitokia, remiantis faktu, kad liudijimas buvo išduotas nepatikrinus visų duomenų apie sutuoktiniams bendrai priklausiusį turtą. Jeigu kyla ginčas dėl turėto bendro turto apimties po nuosavybės teisės liudijimo išdavimo ir palikimo priėmimo, tai palikimą priėmę asmenys gali reikšti ieškinį dėl teisės ir ginčyti pergyvenusiajam sutuoktiniui išduoto nuosavybės teisės liudijimą dėl netinkamos dalies bendrame turte nustatymo.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje N. P., V. J. v. R. P. N., bylos Nr. 3K-3-583/2013.

Dėl kelių asmenų palikimą priėmusių įpėdinių atsakomybės pagal palikėjų kreditoriaus reikalavimą

CK 5.52 straipsnio 1 dalyje nereglamentuojama situacija, kai kreditorius nukreipia išieškojimą į įpėdinius kelių palikėjų, kurie turėjo solidariąją prievolę kreditoriui (skolininkų daugetas). Tais atvejais, kai vienu metu miršta abu solidarieji skolininkai, jų kreditorių teisės ginamos taikant solidariąją atsakomybę atskirai kiekvieno iš jų įpėdiniams, priėmusiems palikimą. Skirtingų palikėjų įpėdiniams solidariosios atsakomybės pagal CK 5.52 straipsnio 1 dalį neatsiranda (CK 6.6 straipsnio 3 dalis). Tuo atveju, kai vienu metu atsiranda keli palikimai (kai miršta keli palikėjai, turėję solidarių prievolių), jų kreditorių reikalavimai dalijami, jei prievolės dalios (CK 6.3 straipsnio 4 dalis). Už piniginio reikalavimo dalį, tenkančią palikėjui, atsako jo įpėdinis, o jeigu yra keletas įpėdinių, jie atsako solidariai už atitinkamą prievolės dalį.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Z. B. v. R. N. ir Lietuvos valstybė (atstovaujama Klaipėdos apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos), bylos Nr. 3K-3-595/2013.

PRIEVOLIŲ TEISĖ

Dėl CPK 212 straipsnio ir CK 6.662 straipsnio 5 dalies aiškinimo ir taikymo

CK 6.662 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad tais atvejais, kai tarp rangovo ir užsakovo kyla ginčas dėl darbo trūkumų, kiekviena šalis turi teisę reikalauti skirti ekspertizę; ši norma reglamentuoja ir tokios ekspertizės išlaidų paskirstymą tarp rangos sutarties šalių. CK 6.662 straipsnis yra skirtas rangos sutarties šalių teisėms ir pareigoms atliktų darbų priėmimo metu reglamentuoti. Rangovas laikomas tinkamai įvykdžiusiu pareigas pagal rangos sutartį, jeigu jo atlikti darbai (rezultatas) yra tinkamos kokybės. Konkrečius reikalavimus rangos sutarties dalykui pirmiausia lemia užsakovo poreikis tam tikram darbui ar to darbo rezultatui, be to, darbo ar jo rezultato specifika, todėl, darbų priėmimo metu šalims nesusitarus dėl atliktų darbų kokybės, tiek rangovas, tiek užsakovas, taip pat abi sutarties šalys bendru susitarimu, gali pasitelkti ekspertus dėl darbų trūkumų nustatymo. Konstatuotina, kad CK 6.662 straipsnio 5 dalis, reglamentuojanti rangos sutarties šalių teisę reikalauti skirti ekspertizę, yra materialioji teisės norma, nustatanti rangovo ir užsakovo teises atliktų darbų priėmimo metu. Tais atvejais, kai šalys atliktų darbų priėmimo proceso metu pasinaudoja šia teise, tačiau ginčas dėl sutartinių prievolių vykdymo nagrinėjamas teisme, rangos sutarties šalių iniciatyva atliktos ekspertizės aktas būtų vertinamas pagal CPK 185 straipsnyje nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Rangos sutarties šalių nepasinaudojimas CK 6.662 straipsnio 5 dalyje nustatyta teise skirti ekspertizę atliktų darbų priėmimo metu, neatima teisės teisme įrodinėti atliktų darbų trūkumus visomis leistinomis įrodinėjimo priemonėmis, taip pat prašyti, kad teismas byloje paskirtų ekspertizę. Tokiu atveju, kai prašymas skirti byloje ekspertizę grindžiamas tik spėlionėmis ir abejonėmis, o ne pagrįstu įsitikinimu, jog tam tikrų byloje kilusių klausimų išsiaiškinimui yra būtinos specialios žinios, teismas turi pagrindą prašymo skirti ekspertizę netenkinti.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje BUAB „Investicinių projektų vykdymo grupė“ v. UAB „Bioetan LT“, bylos Nr. 3K-3-576/2013.

Dėl reikalavimo perleidimo sutarties

Šalys sudarė reikalavimo perleidimo sutartis, kuriomis buvo perleistos reikalavimo teisės į UAB „Lintera“ sąskaitose esančias lėšas. Teismų įvertinta tai, kad nors šis susitarimas sudarytas birželio mėnesį, tačiau akcininkai nesikreipė nė į vieną banką daugiau kaip penkis mėnesius dėl pinigų pervedimo iki 2011 m. lapkričio 16 d. BAB banko „Snoras“ moratoriumo. Taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad UAB „Lintera“ akcininkams reikalavimo teises perdavė ne tik į BAB banko „Snoras“ sąskaitoje esančias lėšas, bet ir į kitose bankų, t. y. AB SEB, AB „Swedbank“, sąskaitose esančias lėšas, tačiau į pastaruosius akcininkai nesikreipė ir jų neinformavo apie tokios reikalavimo teisės turėjimą iki šiol. Nagrinėjamu atveju yra svarbi ir apeliacinės instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad atskirajame skunde kasatoriai patys patvirtino, jog toks būdas buvo pasirinktas siekiant atgauti BAB banke „Snoras“ buvusias bendrovės lėšas. Siekiant atsiimti daugiau lėšų iš BAB banke „Snoras“ turėtos sąskaitos buvo sudarytos reikalavimo perleidimo sutartys ne tik su akcininkais, bet ir su jų sutuoktinėmis, kurios konstatuota, kad nėra akcininkės ir neturi tiesioginės bendrovei reikalavimo teisės į dividendų išmokėjimą. Perleisto reikalavimo dydis yra lygus įtvirtintai maksimaliai draudimo sumai pagal Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 5 straipsnį. Taigi įvertinus visas nagrinėjamoje byloje nustatytas aplinkybes darytina išvada, kad pagrįstai teismai konstatavo, kad reikalavimo perleidimo sutartys sudarytos tik dėl akių, šalys susitarimu realiai nesiekė jame nustatytų padarinių, o sutartis sudarė tik tam, kad UAB „Lintera“ per savo akcininkus galėtų atsiimti lėšas iš BAB banke „Snoras“ turėtos sąskaitos per indėlių draudimo sistemą, įtvirtintą Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatyme. Toks sandoris pagrįstai buvo pripažintas negaliojančiu CK 1.86 straipsnio pagrindu. Pažymėtina, kad jeigu nagrinėjamu atveju reikalavimo perleidimo sutartys ir nebūtų pripažintos negaliojančiomis, akcininkai šių sutarčių pagrindu netaptų indėlininkais Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo prasme, nes akcininkai nėra su banku sudarę banko sąskaitos sutarties (Indėlių ir įsipareigojimų investuotojams draudimo įstatymo 2 straipsnio 3 ir 4 dalys). Šiuo įstatymu yra apdraudžiama ne iš bet kokios sutarties kylanti reikalavimo teisė, bet iš sutarties su banku. Dėl to pagrįstu laikytinas atsiliepimo į kasacinį skundą argumentas, kad kasatoriai neturėjo jokių teisių naudotis ir disponuoti UAB „Lintera“ sąskaita bei draudžiamojo įvykio dieną negalėjo būti identifikuoti (sutartis su banku dėl banko sąskaitos sudaryta tik UAB „Lintera“ vardu), todėl, net ir įgiję reikalavimo teises, kasatoriai netapo banko sąskaitos sutarties šalimis, taip pat indėlininkais pirmiau nurodyto įstatymo prasme.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje pagal V. L. ir kt. prašymą išmokėti draudimo išmoką ir patikslinti BAB banko „Snoras“ kreditorių sąrašą bankroto byloje, bylos Nr. 3K-3-582/2013.

Dėl santykių, kai, krovinį pervežus jūra, frachtą vežėjui sumoka ne krovinio siuntėjas, bet vienas iš krovinio gavėjų, teisinio kvalifikavimo

Byloje kilo ginčas dėl krovinio vežėjo agento civilinės atsakomybės už žalą, kilusią šiam krovinį perdavus ne skubaus siuntinio važtaraštyje, bet konosamente nurodytam krovinio gavėjui. Krovinio pristatymas yra akivaizdus vežėjo įsipareigojimas, kuris per nustatytą laiką turi būti įvykdytas sutartomis sąlygomis. Krovinio pristatymas jo gavėjui reiškia tik tą gavėją, kuris turi teisę gauti krovinį pagal vežimo sutartį. Kadangi vežimo jūra sutarties buvimo faktą patvirtina konosamentas ar kitas dokumentas, tai tinkamu pripažintinas prekių pristatymas gavėjui, nurodytam tokio pobūdžio dokumente. Taikant Prekybinės laivybos įstatymą ir vežėjo pareigas aiškinant plačiau, nei nustatyta Hagos–Visbiu taisyklėse, vėžėjo pareiga pristatyti krovinį tinkamam gavėjui patenka į vežimo sutarties sąlygas, o netinkamas tokios sąlygos vykdymas gali būti kvalifikuotas kaip sutarties pažeidimas. Krovinių vežimo jūra dokumentas (konosamentas) patvirtina sutarties sudarymo faktą ir jo turėtojo nuosavybės teisę į konosamente nurodytą krovinį bei suteikia teisę jo turėtojui disponuoti jūra vežamu kroviniu. Šias teises turi vežėjas, kol krovinio nepristato gavėjui. Nagrinėjamo ginčo atveju frachtą po krovinio pervežimo turėjo sumokėti siuntėjas, tačiau jis bankrutavo ir tokios pareigos neįvykdė, todėl vežėjas (per savo agentą) pasinaudojo krovinio sulaikymo teise ir jo neišdavė gavėjams Lietuvoje. Siekdamas išvengti frachto išieškojimo nukreipimo į vežėjo sulaikytą krovinį, kasatorius (vienas iš krovinio gavėjų) sumokėjo vežėjui frachtą už visą krovinį. Vežėjo išrašyti skubaus siuntinio važtaraščiai (angl. telex release), juose nurodant, kad konkretus krovinys turi būti perduotas UAB „Autosara“ (kasatoriui), o MSC važtaraščių kitoje pusėje reikalingas gavėjo parašas ir siuntimo sąlygų bei terminų patvirtinimas, pakeitė krovinio pristatymo procedūrą ir vežėjo agento turėjo būti vykdomas kartu su krovinio nuosavybės teisę nustatančiais konosamentais. Skubaus siuntinio važtaraščius kolegija vertina kaip dokumentus, kuriais vežėjas pakeitė krovinio gavėją iki tol, kol kiti gavėjai važtaraščiuose nurodytam gavėjui (kasatoriui) nesumokės jiems tenkančios frachto mokesčio dalies, t. y. šiais dokumentais nebuvo pakeisti konosamentuose nurodyti nuosavybės teisę į krovinį turintys subjektai, tačiau nustatyta kitokia šios teisės įgyvendinimo tvarka. Taigi, tarptautinio mokėjimo pavedimo dokumentai ir skubaus siuntinio važtaraščiai patvirtina vežimo sutarties sąlygų, nustatančių mokesčių už vežimą sumokėjimą (šią pareigą perkeliant krovinio gavėjams) ir krovinio pristatymą konkrečiam gavėjui, pakeitimą; tokio pobūdžio susitarimas Hagos–Visbiu taisyklių 7 straipsnio nėra draudžiamas. Kadangi šį susitarimą sudarė vežėjas (MSC agentas Čikagoje) ir vienas iš krovinio gavėjų – kasatorius, tai tokį sutarties pakeitimą turėjo vykdyti jame dalyvavusios šalys. Jei kiti konosamentuose nurodyti gavėjai su tokiu pakeitimu nesutiktų, jie galėtų skųsti jų krovinių sulaikymą ir turėtų pareigą sumokėti jiems tenkančią dalį frachto. Vežėjo agentas (atsakovas), išduodamas du konteinerius be kasatoriaus, kuris konteinerius būtų sulaikęs iki jam bus atlyginta už jų vežimą tenkanti frachto dalis ir tik po to krovinį išdavęs konosamentuose nurodytam gavėjui, sutikimo ar įgaliojimo, nevykdė vežėjo susitarimo su kasatoriumi. Konstatuotina, kad atsakovo UAB „MSC Vilnius“ veiksmai, šiam nesilaikant krovinio pristatymo tvarkos pakeitimų, pažeidė susitarimą ir padarė žalos kasatoriui, kuriam liko negrąžinta už kitą krovinio gavėją sumokėta frachto dalis, o išdavus krovinį, vežimo sutartis pasibaigė. Kasatoriaus teisių pažeidimas išdavus krovinį be jo sutikimo ar įgaliojimo tai padaryti, t. y. pažeidžiant skubaus siuntinio važtaraščiuose nustatytas šalių susitarimo sąlygas, sudaro pagrindą atsakovui taikyti sutartinę civilinę atsakomybę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Autosara“ v. UAB „MSC Vilnius“, UAB „Eurovestika“, bylos Nr. 3K-3-561/2013.

Dėl ypatingų aplinkybių buvimo (skrydžio atidėjimo ilgam laikui atveju)

2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004 nustato bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju. Reglamento preambulėje įtvirtinta, kad skrydžius vykdančių oro vežėjų prievolės turėtų būti ribojamos arba jiems turėtų būti taikomos išimtys tais atvejais, kai įvykio priežastis yra ypatingos aplinkybės, kurių nebūtų buvę galima išvengti net ir imantis visų pagrįstų priemonių (14 punktas). Taigi skrydį vykdantis oro vežėjas neprivalo mokėti kompensacijos pagal 7 straipsnį, jei gali įrodyti, kad skrydis buvo atidėtas dėl ypatingų aplinkybių. Reglamente nurodyti ypatingų aplinkybių atsiradimą galintys nulemti tokie įvykiai: politinis nestabilumas, meteorologinės sąlygos, neleidžiančios vykdyti atitinkamo skrydžio, pavojus saugumui, netikėtai atsiradę skrydžių saugos trūkumai ir streikai, turintys įtakos skrydį vykdančio oro vežėjo veiklos vykdymui. Europos Bendrijų Teisingumo Teismas 2008 m. gruodžio 22 d. sprendime, priimtame byloje C 549/07, nurodė, kad, atsižvelgiant į ypatingas oro transporto paslaugų teikimo sąlygas ir orlaivių technologinio sudėtingumo lygį, reikia konstatuoti, kad vykdydami savo veiklą oro vežėjai paprastai susiduria su įvairiomis techninėmis problemomis, kurių neišvengiamai atsiranda naudojant lėktuvus. Siekiant to išvengti reguliariai atliekamos ypač griežtos lėktuvų kontrolės, kurios yra įprastų oro transporto bendrovių veiklos sąlygų dalis. Vadinasi, techninės problemos, atsiradusios dėl nepakankamos techninės lėktuvo priežiūros, sprendimas turi būti laikomas būdingu normaliai oro vežėjo veiklai. Sprendime konstatuota, kad orlaivio techninė problema gali būti priskirta prie ypatingų aplinkybių, tik jeigu ji susijusi su įvykiu, kuris nėra būdingas normaliai oro vežėjo veiklai ir kurio dėl jo pobūdžio ir atsiradimo priežasčių negalima realiai valdyti. Taip, pavyzdžiui, būtų, kai oro vežėjo lėktuvų parką sudarančių lėktuvų konstruktorius ar kompetentinga valdžios institucija pastebėtų, kad skrydžiams naudojamuose lėktuvuose yra skrydžių saugumui pavojų keliantis paslėptas gamybos defektas, taip pat kai orlaiviams žalos padarytų sabotažas ar terorizmo veiksmai. Nagrinėjamoje byloje nustatyta, kad prieš skrydį buvo užfiksuotas gedimas, kuriam pataisyti reikėjo pakeisti šilumos zondo kompiuterį, kurį pakeitus skrydis buvo vykdomas. Pažymėtina, kad atsakovas, norėdamas remtis ypatingų aplinkybių buvimu, turėjo jas įrodyti (CPK 178 straipsnis). Tačiau nustatyta, kad byloje nepateikta įrodymų, jog šis gedimas atsirado dėl įvykių, kurie nėra būdingi normaliai oro vežėjo veiklai ir kurių jis negali realiai valdyti. Atsakovo nurodomas Civilinės aviacijos administracijos nutarimas administracinės teisės pažeidimo byloje, kuriuo nebuvo pritaikyta administracinė atsakomybė, nėra įrodymas, patvirtinantis ypatingų aplinkybių buvimą ir šalinantis atsakovo civilinę atsakomybę.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2013 m. lapkričio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje G. D. ir kt. v. UAB "Tez Tour", bylos Nr. 3K-3-601/2013.

Dėl kelionių organizatoriaus pareigos atlyginti nuostolius dėl atidėto skrydžio

Byloje kilo teisės aiškinimo klausimas, ar turistas reikalavimą atlyginti nuostolius atsiradusius dėl atidėto skrydžio gali tiesiogiai reikšti kelionės organizatoriui ir remtis Europos Parlamento ir Tarybos 2004 m. vasario 11 d. reglamento Nr. 261/2004 7 straipsnyje įtvirtintais nuostolių kompensavimo dydžiais. 2004 m. vasario 11 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamentas (EB) Nr. 261/2004 nustato bendras kompensavimo ir pagalbos keleiviams taisykles atsisakymo vežti ir skrydžių atšaukimo arba atidėjimo ilgam laikui atveju. Reglamentas tiesiogiai nenumato jame nustatytų prievolių įvykdymo iš kelionių organizatoriaus, tačiau to ir nedraudžia. Reglamento 13 straipsnyje įtvirtinta, kad jokia šio reglamento nuostata negali būti aiškinama kaip ribojanti turizmo kelionių organizatoriaus ar trečiosios šalies, išskyrus keleivį, su kuria skrydį vykdantis oro vežėjas